Spausdinti
Akių ligos
Regos organo tyrimo metodai
Ligonio tyrimą reikia pradėti nuo to momento, kai jis įeina į okulisto kabinetą. Reikia atkreipti dėmesį į ligonio elgesį, eiseną, galvos padėtį, žvilgsnio kryptį. Vieni ligoniai įeina užmerkę akis, užsidengę jas delnu: jie bijo šviesos dėl kokios nors ūmios akies priekinės dalies ligos (pvz., keratito, ragenos traumos). Kiti ligoniai įeina rankas atkišę į priekį, galvą pakėlę aukštyn, plačiai atmerkę akis, dairydamiesi į šalis. Jie tarytum ieško šviesos. Tokie ligoniai, matyt, yra apakę dėl šviesos recepcinio aparato ligos.
Pasodinęs ligonį veidu į šviesą, gydytojas pirmiausia paklausia, kuo pacientas skundžiasi. Kai kurie ligonio skundai yra ypač būdingi kuriai nors ligai. Pavyzdžiui, šviesos baimė, blefarospazmas, ašarojimas būdingi ragenos ar uogenos priekinės dalies patologijai. Staigus apakimas būdingas šviesos jutimo aparato ūmioms ligoms (pvz., ūmiam tinklainės centrinės arterijos nepraeinamumui). Atsiminkite, kad panašūs skundai gali būti tiek sergant akių, tiek ir kitomis organizmo ligomis. Pavyzdžiui, regėjimas gali pablogėti ligoniams, kurie serga katarakta, glaukoma, tinklainės ir regos nervo ligomis, hipertonine liga, cukriniu diabetu ir kt.
Geriausia anamnezę rinkti dviem etapais: pirma — detalizuoti ligonio skundus, antra — po objektyvaus tyrimo patikslinti anamnezę.
Pirmajame etape svarbu atkreipti dėmesį į ligos pradžią. Lėtinių ligų atvejais ligoniai dažniausiai ligos pradžia nusako tą momentą, kai pastebėjo regos sutrikimą. Reikia stengtis išsiaiškinti, ar anksčiau nebuvo kokių nors kitų simptomų.
Labai svarbu nustatyti ligos pradžios pobūdį: ar ligonis susirgo staiga, ar pamažu, ar prieš ligą nebuvo kenksmingų išorinių faktorių, pavyzdžiui, cheminio, terminio, spindulinio bei mechaninio poveikio. Reikia paklausti ligonį, ar jis anksčiau nesirgo kokia nors akių ar kita liga.
Kalbėdami su ligoniu, atkreipkite dėmesį į jo darbo ir buities sąlygas: ką jis konkrečiai dirba, ar nėra kenksmingų faktorių darbe, koks gyvenimo būdas, mityba, dienos režimas ir kt.
Reikia išsiaiškinti, kokiomis ligomis serga ar sirgo ligonio artimiausi giminės (tėvai, broliai, seserys), nes yra daug paveldimų akių ligų.
Antrąjį anamnezės rinkimo etapą geriausiai atlikti po objektyvaus tyrimo, kai nustatyta diagnozė. Ligonio papildoma apklausa padeda išsiaiškinti svarbiausius jo ligos ir gyvenimo momentus.
Būtinai paklauskite ligonį, ar jis turi žalingų įpročių (rūko, vartoja alkoholį) ir jeigu jis tuos įpročius turi, reikia įtikinamai paaiškinti, kad jie kenkia akims ir visam organizmui.
Išorinė apžiūra
Išorinė ligonio apžiūra atliekama natūralioje dienos šviesoje arba naudojant dirbtinį apšvietimą. Ligonis sodinamas veidu į šviesą, gydytojas atsisėda prieš ligonį.
Pirmiausia apžiūrimi vokai tokiu nuoseklumu: 1) vokų plyšys ir jo forma; 2) vokų forma; 3) vokų padėtis; 4) vokų odos spalva; 5) vokų odos paviršiaus pakitimai; 6) kremzlės ir jos liaukų būklė; 7) vokų krašto būklė; 8) blakstienos; 9) vokų judrumas ir jautrumas.
Vėliau apžiūrima ašarų maišelio ir ašarų liaukos sritis, ašarų akučių padėtis ir būklė. Įvertinama akies obuolių padėtis akiduobėje.
Akies obuolio junginė apžiūrima paprašius ligonį žiūrėti įvairiomis kryptimis. Norint apžiūrėti vokų junginę, vokus reikia išversti. Išversdamas apatinį voką, gydytojas prašo ligonį žiūrėti aukštyn. Dešinės ar kairės rankos nykščiu, kurio viršūnė yra prie voko krašto, voką patraukia žemyn. Traukiant žemyn išorinį ar vidinį voko kraštą, apžiūrima junginė ir apatinis skliautas. Išversti viršutinį voką yra sunkiau. Tai galima padaryti abiejų rankų pirštais, stikline lazdele ar vokų laikikliu. Norėdamas apžiūrėti viršutinio voko junginę, okulistas prašo ligonį žiūrėti žemyn, o kairės rankos nykščiu voką truputį patraukia aukštyn (20 pav.), dešinės rankos nykščiu ir rodomuoju pirštu paima blakstienas ir voko kraštą. Tuomet kairioji ranka yra laisva, o dešiniąja ranka vokas patraukiamas žemyn ir į priekį. Paskui kairės rankos nykščiu spaudžiamas voko kremzlės viršutinis kraštas, o dešiniąja ranka apatinis voko kraštas keliamas į viršų. Kairės rankos nykštys fiksuoja išverstą voką, o dešinė lieka laisva įvairioms manipuliacijoms. Vietoje kairės rankos nykščio galima naudoti stiklinę lazdelę arba vokų laikiklį. Paburkusio viršutinio voko išversti dažniausiai nepavyksta, beje, ši procedūra gali jį traumuoti.
Tiriant junginę, reikia įvertinti šias jos savybes: 1) spalvą; 2) storį; 3) paviršių; 4) skaidrumą; 5) sekreto kiekį ir pobūdį.
Esant ašarų aparato patologijai, reikia taikyti tyrimo metodus, kurie aprašyti kituose skyriuose.
Akies obuolį reikia apžiūrėti pirmiausia, ypač atkreipti dėmesį į jo dydį (lyginant abu akies obuolius).
Akies obuolio padėtis akiduobėje ir nesergant gali būti įvairi. Išsekusių asmenų akys paprastai būna giliai akiduobėje, nutukusių — tarsi pastumtos į priekį. Esant patologiniam procesui akiduobėje (kraujosruvai, emfizemai, navikui, flegmonai ir kt.), akies obuolys gali būti išstumtas iš akiduobės.
Kai akies obuolys iš akiduobės išstumtas, tokią patologiją vadiname išverstakumu (exophthalmus), o kai įvirtęs į akiduobę — įkritusiomis akimis, (enophthalmus). Abiem atvejais reikia nustatyti akies padėtį akiduobėje. Tam naudojamas prietaisas egzoftalmometras (21 pav.), o tyrimo metodika vadinama egzoftalmometrija.
Egzoftalmometras sudarytas iš horizontalaus strypo, ant kurio pažymėti milimetrai ir kurio galuose yra po du veidrodėlius, sudėtus 45° kampu. Prietaisas tvirtai pridedamas prie abiejų akiduobių išorinių kraštų. Apatiniame veidrodėlyje nustatoma ragenos viršūnė, viršutiniame — skaičius, kuris rodo, kiek milimetrų ragena yra į priekį nuo egzoftalmometro prisilietimo taško (akiduobės išorinio krašto). Reikia sužinoti ir atstumą tarp akiduobių kraštų tyrimo metu, nes tai labai svarbu darant pakartotinius tyrimus.
Sveiki akies obuoliai būna išsikišę iš akiduobių 17—19 mm. Normalus skirtumas tarp abiejų akių — 1,5—2 mm.
Tyrimas apšvieciant iš šono
Po išorinės apžiūros akį reikia tirti apšvieciant iš šono (židinio atstumu) (22 pav.). Tai atliekama šitaip. Tamsiame kambaryje stalinė lempa statoma ligoniui iš kairės pusės, truputį į priekį — 40—50 cm atstumu, ligonio akių lygyje. Gydytojas atsisėda prieš ligonį ir ligonio galvą nukreipia į šviesos šaltinį. Dešinės rankos nykščiu ir rodomuoju pirštais gydytojas ima 13,0 ar 20,0 dioptrijų lęšį. Kitus pirštus laiko atrėmęs į ligonio veidą. Lęšiu sugaunamas lempos šviesos spindulys ir koncentruojamas tiriamoje vietoje. Lęšį reikia laikyti nuo tiriamos vietos 7—8 ar 5—5,5 cm atstumu (židininis apšvietimas) ir iš šono (šoninis apšvietimas) statmenai įsivaizduojamai lempos linijai. Šiuo būdu stipriai apšviestoje vietoje galima gerai įžiūrėti tokius pakitimus, kurių nematyti apžiūrint išoriškai.
Norint gerai įžiūrėti smulkius pakitimus, galima taikyti kombinuotą (dviejų židinių) tyrimą. Tuomet tiriama vieta apšviečiama kaip ir šoniniame apšvietime, o kairiąja ranka 13,0 dioptrijų lęšis laikomas 7 cm nuo tiriamos vietos. Vadinasi, tiriamos vietos vaizdas padidinamas. Apšvieciant iš šono, galima tirti junginę, odeną, rageną, priekinę kamerą, rainelę ir vyzdį. Lęšiukas šoninėje šviesoje matyti tik jam sudrumstėjus.
Tiriant odeną, reikia atkreipti dėmesį į šias jos savybes: 1) spalvą; 2) paviršių; 3) kraujagysles.
Apžiūrint rageną, reikia įvertinti: 1) jos dydį; 2) paviršiaus sferiškumą, lygumą ir blizgesį; 3) skaidrumą; 4) jautrumą (jautrumo tyrimas aprašytas kitame poskyryje).
Tiriant priekinę kamerą, reikia įvertinti: 1) jos gylį; 2) turinio skaidrumą. Priekinės kameros gylis centre yra 3,0—3,5 mm, o jos turinys (sveiko žmogaus) skaidrus.
Apžiūrint rainelę, reikia atkreipti dėmesį į: 1) jos spalvą (lyginant su antrąja akimi); 2) reljefo ryškumą; 3) storį; 4) padėtį arba santykį su gretimomis akies dalimis; 5) rainelės vyzdinį kraštą.
Tiriant vyzdį, reikia nustatyti: 1) jo vietą; 2) formą; 3) dydį; 4) spalvą; 5) judrumą (reakciją į šviesą, akomodaciją, konvergenciją). Sveikos akies vyzdys yra rainelės centre, apskritos formos, 2—4 mm skersmens, juodos spalvos, jo reakcijos į šviesą (tiesioginė ir netiesioginė), į konvergenciją ir akomodaciją (nesergant) yra ryškios.
Tiriant vyzdžių reakcijas į šviesą, ligonį reikia sodinti veidu į langą ir liepti žiūrėti tolyn. Tuo metu abi akis okulistas uždengia delnais. Truputį palaukus, atidengiama viena, paskui antra akis ir reikia stebėti ar susitraukė apšviestos akies vyzdys (tiesioginė reakcija). Vėliau uždengiama tik viena akis ir vėl atidengiama, o žiūrima į antrosios akies vyzdį (netiesioginė reakcija). Tamsiame kambaryje vyzdžių reakciją į šviesą galima tirti naudojant židininį apšvietimą.
Tirdamas reakciją į konvergenciją ir akomodaciją, gydytojas prašo ligonį žiūrėti į tolį, po to į arti esantį daiktą. Abiejų akių vyzdžiai susitraukia. Ši reakcija nesusijusi su šviesa, gali būti ir aklam žmogui.
Vyzdys nereaguoja į šviesą, kai bet kurioje reflekso lanko vietoje yra patologinis procesas. Atvejai gali būti tokie:
1. Reflekso įcentrinio laido patologija. Tuomet yra:
a) amaurozinis vyzdžio nejudrumas. Apšvietus akląją akį, nėra tiesiogines ir netiesiogines vyzdžio reakcijos, apšvietus sveikąją akį, — abiejų akių vyzdžiai susitraukia. Beje, abu vyzdžiai reaguoja į konvergenciją ir yra normalaus skersmens;
b) abipusis amaurozinis vyzdžio nejudrumas. Kai abi akys aklos, abu vyzdžiai į šviesą nereaguoja, o į konvergenciją reaguoja.
2. Reflekso išcentrinio laido patologija. Tuomet būna absoliutus vyzdžio nejudrumas. Vyzdys nereaguoja nei į šviesą, nei į konvergenciją, jis platus ir akomodacijos gali nebūti. Tokią akį apšvietus, antrosios vyzdys susitraukia. Absoliutus vyzdžio nejudrumas gali būti ir abipusis.
3. Reflekso lanko jungties patologija. Šiuo atveju būna refleksinis vyzdžio nejudrumas. Vyzdys į šviesą nereaguoja, o į konvergenciją — reaguoja. Refleksinis vyzdžio nejudrumas paprastai būna abipusis. Vyzdžiai siauri, netaisyklingos formos ir nevienodo skersmens, anisocoria.
Tyrimas praeinančioje šviesoje
Šis tyrimas tinka akies optinių terpių (ragenos, priekinės kameros skysčio, lęšiuko ir stiklakūnio) skaidrumui nustatyti.
Praeinančia šviesa dažniausiai tiriamas lęšiukas ir stiklakūnis, nes rageną ir priekinę kamerą galima pakankamai gerai ištirti apšviečiant iš šono.
Tiriama tamsiame kambaryje. Šviesos šaltinis yra ligoniui iš kairės pusės ir truputį už nugaros. Gydytojas atsisėda priešais ligonį, dešinėje rankoje laiko įgaubtą (oftalmoskopą) ar plokščią (skiaskopą) veidrodėlį, kuriuo nukreipia šviesos pluoštą į ligonio akį. Atstumas tarp gydytojo ir ligonio — 20—30 cm. Apšvietus praeinančia šviesa akies vidų, vyzdys nušvinta raudona spalva. Vadinasi, šviesos spinduliai, praėję per skaidriąsias akies terpes, atsispindi nuo gyslainės ir tinklainės pigmentinio epitelio ir dalis šviesos pluošto pro veidrodėlio skylutę patenka gydytojui į akį. Jeigu šviesos spindulių kelią užstoja optinių terpių drumstys, tai raudoname vyzdžio fone gydytojas matys įvairaus dydžio juodus ar pilkus šešėlius. Vieni šešėliai yra fiksuoti ir keičia vietą tik ligoniui judinant akį (ragenos ir lęšiuko drumstys), o kiti judrūs (priekinės kameros skysčio, stiklakūnio drumstys, jei jos nefiksuotos). Judrieji šešėliai, ligoniui pažiūrėjus įvairiomis kryptimis, o vėliau — tiesiai, driekiasi per raudoną vyzdžio foną įvairių pavidalų (taškų, juostų ir kt.) tamsiomis driekanomis.
Norint nustatyti akies drumsties vietą (gylį), reikia naudotis paralaksės reiškiniu.Paralaksė yra numanomas dviejų taškų vietos pakeitimas, stebėtojui pasižiūrėjus iš kitos vietos ar tiriamajam pakreipus akį.
Oftalmoskopija
Tai akies dugno apžiūra su oftalmoskopu. Tirti oftalmoskopu galima dviem būdais: 1) atvirkščiu vaizdu (atvirkštinė oftalmoskopija), kai matyti atvirkščias akies dugnas; 2) tiesioginiu vaizdu (tiesioginė oftalmoskopija), kai matyti tiesioginis akies dugno vaizdas.
Atvirkštinė oftalmoskopija atliekama tamsiame kambaryje veidrodiniu oftalmoskopu ir 13,0 dioptrijų iškiliu lęšiu (23 pav.). Šviesos šaltinis (100 W elektros lemputė) yra ligoniui iš kairės ir truputį už nugaros, ligonio akių lygyje. Atstumas tarp gydytojo ir ligonio — 40—60 cm. Gydytojas laiko oftalmoskopą dešinėje rankoje prie savo dešinės akies, įrėmęs į viršutinį akiduobės kraštą. Kairėje rankoje gydytojas laiko 13,0 dioptrijų iškilą lęšį. Nukreipus oftalmoskopu šviesos pluoštą į akį, vyzdys nušvinta raudona šviesa. Tuomet gydytojas prideda lęšį 7—8 cm atstumu (židininis lęšio nuotolis) nuo ligonio akies. Lęšį gydytojas laiko kairės rankos nykščiu ir rodomuoju pirštu, kitus pirštus atremia į ligonio kaktą virš antakio. Spinduliai nuo oftalmoskopo turi eiti statmenai lęšiui. Išeinantys iš akies spinduliai, praėję pro lęšį, susikerta tarp lęšio ir oftalmoskopo (7—8 cm nuo lęšio). Atrodo, kad akies dugno vaizdas tarsi kabo ore. Vadinasi, gydytojas turi žiūrėti ne į vyzdį, o 7—8 cm prieš lęšį.
Vaizdas būna padidintas 4—6 kartus ir atvirkščias tik tų akies dugno dalių, nuo kurių atsispindėjo spinduliai. Tai, kas gydytojo matomame akies dugno vaizde yra apačioje, iš tikrųjų yra tiriamos dugno vietos viršuje ir pan.
Pastaraisiais metais pradėta taikyti atvirkštinė binokulinė oftalmoskopija. Oftalmoskopą gydytojas fiksuoja ant savo kaktos. Iškiliais 15,0, 20,0, 30,0 dioptrijų lęšiais galima iš karto pamatyti visą užpakalinę akies dugno sritį arba kai kurias jos dalis. Atvirkštinės oftalmoskopijos metu gydytojas mato ne akies dugną, bet jo vaizdą.
Tiesioginei akies dugno apžiūrai naudojama oftalmoskopija tiesioginiu vaizdu (24 pav.). Šį tyrimą galima palyginti su kambario apžiūra pro rakto skylutę. Tiesioginei oftalmoskopijai atlikti dažniausiai naudojamas rankinis elektrinis oftalmoskopas. Šiame oftalmoskope šviesos šaltinis yra specialiai įmontuota lemputė. Gydytojas su oftalmoskopu priartėja prie ligonio akies per keletą centimetrų. Ligoniui dešiniąją akį gydytojas oftalmoskopuoja savo dešiniąja akimi, kairiąją — kairiąja. Rankiniame elektriniame oftalmoskope yra diskas, kuriame įmontuoti įvairios laužiamosios galios teigiami ir neigiami lęšiai. Jie reikalingi gydytojo ir ligonio refrakcijos ydų korekcijai oftalmoskopuojant. Akies dugno vaizdas būna padidintas 13—16 kartų.
Tiesioginei oftalmoskopijai dar yra naudojamas didysis berefleksinis oftalmoskopas. Jis padeda gauti stereoskopinį vaizdą.
Akies dugno pakitimų diferencinei diagnostikai galima taikyti oftalmochromoskopiją. Oftalmochromoskopijos metodas atitinka tiesioginės oftalmoskopijos metodą rankiniu elektriniu oftalmoskopu, tik oftalmochromoskope yra įmontuoti spalvų filtrai, kuriuos naudojant akies dugną galima matyti nuspalvintą atitinkama spalva.
Nepriklausomai nuo oftalmoskopijos metodo akies dugną reikia apžiūrėti tam tikru nuoseklumu. Iš pradžių reikia apžiūrėti regos nervo diską, vėliau dugno periferines dalis (paprašius ligonį žiūrėti įvairiomis kryptimis) ir paskiausiai — geltonąją dėmę. Regos nervo diskas yra į nosies pusę nuo geltonosios dėmės, kuri yra centre. Todėl, oftalmoskopuojant atvirkščiu vaizdu dešiniąja akimi ligonio dešiniąją akį, pastarasis privalo žiūrėti per plaštaką nuo gydytojo dešinės ausies, o norint pamatyti ligonio kairės akies regos nervo diską, šis turi žiūrėti pro kairiąją gydytojo ausį. Vadinasi, norint pamatyti regos nervo diską toje pusėje, kur gydytojas laiko oftalmoskopą, ligonis turi žiūrėti per plaštaką nuo ausies, o kitoje pusėje — pagal gydytojo ausį. Geltonoji dėmė bus matyti tuomet, kai ligonis žiūrės tiesiai į oftalmoskopo skylutę.
Biomikroskopija
Tai labai tobulas akies tyrimo metodas plyšine lempa (biomikroskopu). Plyšinėje lempoje yra intensyvus šviesos šaltinis, kurio šviesa į akį nukreipiama pro plyšį, ir binokulinis mikroskopas (25 pav.). Vaizdas padidintas 5—60 kartų. Tiriant akį plyšine lempa, galima gauti akies skaidriųjų terpių optinius pjūvius. Šviesos pluoštas fokusuojamas į tą vietą, kurią norime apžiūrėti. Pluošto plotį galima reguliuoti specialia diafragma. Plonas, stiprus šviesos pluoštas leidžia pamatyti optiniame (pvz., ragenos, lęšiuko ir kt.) pjūvyje smulkiausius pakitimus. Plyšine lempa galima tirti vokų kraštą, junginę, rageną, priekinę kamerą, rainelę, vyzdį, lęšiuką, priekinę stiklakūnio dalį.
Plyšine lempa galima tirti ir akies dugną (oftalmobioinikroskopija).
Gonioskopija
Gonioskopija — tai priekinės kameros kampo apžiūros metodas. Ji atliekama plyšine lempa ir gonioskopu (26 pav.), kuris priglaudžiamas prie ragenos. Priekinės kameros kampą pridengia neskaidrus limbas, todėl kampo biomikroskopuojant nematyti. Gonioskopas sudarytas iš veidrodžių sistemos, kuri padeda pamatyti priekinės kameros kampą. Šį metodą siūlome vadinti goniobiomikroskopija, nes, apžiūrint kampą, naudojama plyšinė lempa. Metodas ypač reikšmingas nustatant glaukomos formą ir kameros kampo smulkius pakitimus (svetimkūnius, egzogeninį pigmentą, rainelės šaknies ir krumplyno navikus ir kt.).
Diafanoskopija
Diafanoskopija — tai odenos peršvietimas specialiu prietaisu diafanoskopu. Pro diafanoskopo antgalį sklinda koncentruotas šviesos pluoštas. Tyrimas atliekamas tamsiame kambaryje. Akis nuskausminama lašinant į junginės maišelį 0,25% dikaino tirpalo. Pridėjus diafanoskopo antgalį prie odenos, šviesa pro ją patenka į akies vidų ir vyzdys nušvinta raudonai. Jeigu diafanoskopo šviesos pluošto kelyje bus kliūtis (pvz., gyslainės navikas, daug kraujo stiklakūnyje), tai vyzdys nebus raudonos spalvos. Esant drumstam lęšiukui (kataraktai), vyzdys būna raudonas.
Akispūdžio tyrimas
Paprasčiausias metodas yra akies palpacija. Ligonis žiūri žemyn. Abiejų rankų rodomieji pirštai uždedami ant viršutinio voko virš kremzlės ir pakaitomis tai vienu, tai kitu pirštu spaudžiamas akies obuolys. Gydytojas jaučia fliuktuaciją. Apie akispūdį sprendžiama iš akies kietumo (odenos paslankumo ją spaudžiant). Gali būti tokie akies kietumo laipsniai: Tn — normalus akispūdis, T+1 — šiek tiek pakilęs akispūdis, T+2 — akis standi, T+3 — akis kieta, kaip akmuo. Sumažėjus akispūdžiui, yra trys hipotonijos laipsniai: T—1 — akis minkštesnė, T—2 — akis minkšta, T—3 — akis labai minkšta.
Palpacinis akies tyrimo metodas taikomas tuomet, kai akispūdžio negalima tirti instrumentais, t. y. kai yra akies priekinės atkarpos uždegiminis procesas, arba sužeidus rageną, po akies obuolio operacijų ir kt. Visais kitais atvejais akispūdis tiriamas instrumentinės tonometrijos metodais.
Mūsų Respublikoje akies tonometrijai naudojamas A. Maklakovo aplanacinis tonometras, kuris yra tuščiaviduris, metalinis, 4 cm aukščio, 10,0 g masės cilindras. Abu tonometro galai šiek tiek praplatėję ir baigiasi 1 cm skersmens matinio stiklo plokštumomis. Tonometras paimamas specialia rankenėle — šakute, ir jį galima laikyti vertikaliai. Prieš matuojant akispūdį, tonometro plokštumas reikia nuvalyti spiritu ir nusausinti sterilia vata. Paskui tonometro plokštumos sutepamos tirštais dažais (dažniausiai kolargolio ir glicerino mišiniu).
Tyrimas atliekamas šitaip. Ligonis atsigula ant nugaros, į junginės maišelį tris kartus sulašinama 0,25% dikaino tirpalo. Intervalai tarp lašinimų — 2—3 min. Ligonį gydytojas prašo žiūrėti tiesiai prieš save, kad, uždėjus ant akies tonometrą, jis būtų ragenos centre. Kairiąja ranka okulistas praskleidžia ligonio vokus, o dešiniąja uždeda tonometrą ant ragenos centro ir nuleidžia žemyn rankenėlę — šakutę per tonometro cilindro trečdalį (27 pav.). Tonometras spaudžia akį, ragena suplokštėja. Toje vietoje, kur tonometro plokštuma liečia rageną, dažai lieka ant jos, o tonometro plokštumoje atsiranda bespalvis diskas (28 pav.). Po to ant ragenos pastatomas tonometras antruoju nudažytu galu. Ant balto popieriaus lapo, suvilgyto spiritu, daromi abiejų tonometro plokštumų atspaudai. Kuo mažesnis šviesus diskas, tuo didesnis akispūdis. B. Poliako liniuote (29 pav.) išmatuojamas diskų skersmuo ir išvedamas vidurkis. Gaunamas atsakymas gyvsidabrio stulpelio milimetrais (tonometrinis akispūdis). Sveiko žmogaus akispūdis būna 18—27 mm gyvsidabrio stulpelio. B.Poliako liniuotė naudojama ir elastotonometrijoje.
Elastotonometrijos metodą pasiūlė V. Filatovas ir S. Kalfa. Akispūdis matuojamas elastotonometru (30 pav.), kuris yra 5,0; 7,5; 10,0 ir 15,0 g tonometrų rinkinys. Tonometrai ant akies dedami nuosekliai jų masės didėjimo tvarka. Tonometriniai duomenys žymimi specialioje schemoje. Linija, jungianti tonometrinius duomenis, vadinama elastotonometrine kreive. Ši kreivė parodo akies reakciją į įvairios masės tonometrų poveikį. Sveiko žmogaus elastotonometrinės kreivės pradžia būna ne aukščiau kaip 21 mm gyvsidabrio stulpelio, o pabaiga — 30mm gyvsidabrio stulpelio. Skirtumas tarp kreivės pradžios ir pabaigos vadinamas elastokreivės ilgiu. Sveiko žmogaus kreivė yra nuosekliai kylanti linija. Joje nėra lūžių. Įvairūs sveiko ir sergančio žmogaus elastotonometrinių kreivių tipai parodyti 31 paveiksle.
Akies hidrodinamikai tirti naudojami tonografijos metodai. Šiais būdais galima nustatyti kameros skysčio sekrecijos ir nutekėjimo tūrį.
Plačiai naudojamas A. Nesterovo pasiūlytas supaprastintos tonografijos metodas. Akispūdis matuojamas 15,0 g tonometru. Paskui, padarius atspaudus popieriuje, šis tonometras uždedamas ant akies ir laikomas 4 min. Tonometro svoris kameros skystį išstumia iš akies, ir akispūdis sumažėja. Po to akispūdis vėl matuojamas 15,0 g tonometru ir daromas atspaudas popieriuje. Atspaudų skersmenys matuojami specialia liniuote milimetrais. Paskui iš specialių lentelių apskaičiuojami akies hidrodinamikos rodikliai. Svarbiausi yra du rodikliai: 1) nutekėjimo lengvumo koeficientas (C); 2) kameros skysčio sekrecijos apimtis per vieną minutę (F). Nutekėjimo lengvumo koeficientas (C) rodo, kiek kubinių milimetrų skysčio nuteka per 1 min. vienam milimetrui gyvsidabrio stulpelio filtruojamo slėgio. Rodiklis (F) parodo kameros skysčio kiekį, pagamintą per 1 min.
Sveikiems žmonėms nutekėjimo lengvumo koeficientas svyruoja nuo 0,14 iki 0,6 mm3/min. vienam milimetrui gyvsidabrio stulpelio (vidutiniškai 0,28—0,33 mm3/min.). Kameros skysčio apimtis dažniausiai yra 1,9—2,2 mm3/min. (sveiko žmogaus — ne daugiau kaip 4,5 mm3/min.).
Ragenos taktilinio jautrumo tyrimas
Ragenos jautrumą galima tirti šitaip: 1) iš drėgnos vatos susukamas plonas stiebelis. Ligonis prašomas plačiai atsimerkti. Vatos stiebeliu paliečiamas ragenos centras, po to keturi taškai periferijoje. Šis metodas yra orientacinis, tinka nustatyti ypač sumažėjusį ragenos jautrumą; 2) tyrimas algezimetrais. Jie padaryti iš žmogaus plaukų, kurių spaudimo jėga 0,3, 1,0 ir 10,0 g/mm2 ragenos paviršiaus. Ragena paliečiama 13-oje taškų. Plauko 0,3 g/mm2 prisilietimą žmogus jaučia 7—8 taškuose, 1 g/mm2 — 11—12 taškų, o palietus 10 g/mm2 plauku, žmogus jaučia ne tik prisilietimą (taktilinis jautrumas), bet ir skausmą.
Akies tyrimas ultragarsu
Šis metodas ypač vertingas tuomet, kai akies optinės terpės yra drumstos ir giliųjų akies darinių negalima įžiūrėti kitais metodais su šviesos pluoštu (tyrimas praeinančioje šviesoje, oftalmoskopija ir kt.). Ultragarso virpesiai lengvai praeina akies audinius nepriklausomai nuo jų skaidrumo. Ultragarsas atsispindi ir lūžta terpių su skirtingomis akustinėmis savybėmis riboje. Dalis spindulių išsisklaido ir susigeria.
Oftalmologijoje dažniausiai naudojami tokie echooftalmografijos metodai: 1) A metodas; 2) B metodas. A metodu akis tiriama specialiu aparatu (Respublikoje dažniausiai Echo-22). Tiriama šitaip: į akies obuolį nukreipiamas trumpas ultragarso impulsas. Sutikdamas kliūtis (ragenos paviršių, lęšiuko kapsules, tinklainę ir gyslainę, akiduobės audinius), ultragarsas nuo jų atsispindi, patenka į zondą ir aparato ekrane atsiranda echograma — tiriamojo organo ultragarsą atspindinčių dalių priklausomybės nuo atstumo iki zondo grafikas.
Esant intraokuliniam navikui, atšokus vidiniams dangalams arba prasidėjus kai kuriai stiklakūnio ir lęšiuko patologijai, patekus intraokuliniam svetimkūniui ir kt., būna tipiški echogramos pakitimai, kurie ir padeda nustatyti tikslią diagnozę.
Echografijos B metodas yra sudėtingas. Juo galima nustatyti patologinio židinio formą, dydį, topografiją.
Elektroretinografija
Apšvietus tinklainę, joje atsiranda elektros potencialai. Potencialus galima registruoti, juos sustiprinus specialia aparatūra. Metodo principas šitoks: elektrodas, įtvirtintas kontaktinėje linzėje, dedamas ant akies, specialia lempa akis stipriai ir labai trumpai apšviečiama. Po šviesos blyksnio — 5—7 min. tamsinė adaptacija ir registravimas.
Elektroretinograma — tai grafinis potencialų įrašas. Jos forma sudėtinga, primena įvairaus aukščio bangas. Įvairiai atrodo bangos, atsiradusios kūgeliuose, stiebeliuose ir pigmentiniame epitelyje.
Šis metodas labai vertingas paveldimų ir įgimtų tinklainės ligų ankstyvai diagnostikai.
Fluorescencinė angiografija
Tai akies dugno kraujagyslių, kontrastuotų fluoresceinu, fotografavimas. Metodo esmė — fluoresceino švytėjimas veikiant šviesos spinduliams. Tyrimas atliekamas šitaip: į alkūnės veną įšvirkščiama sterilaus (paruošto tik intraveninėms injekcijoms) fluoresceino tirpalo, kurį kraujas išnešioja po visą organizmą. Po 9—10 sek. fluoresceinas patenka į akis. Specialiu aparatu — retinofotu — akies dugnas per trumpą laiką fotografuojamas daug kartų. Fluoresceinui patenkant į tinklainės kraujagysles, galima ištirti arterinę, kapiliarinę ir veninę fazes, kurių bendra trukmė 2—4 min. Sveikos akies gyslainės kraujagyslių, tiriant šiuo metodu, nematyti, nes jas užstoja pigmentuoti audiniai.
Metodas labai svarbus akies vidinių dangalų ir regos nervo būklei tirti.
Akių ligomis sergančių žmonių tyrimo nuoseklumas
Tirti regos organą (dėl akies specifinės sandaros) gydytojas turi ypač atidžiai ir nuosekliai. Tirti ligonį reikia tokia seka:
I. Bendri duomenys apie ligonį (pavardė, vardas, tėvo vardas, amžius, gyvenamoji vieta, profesija ir pareigos).
II. Ligonio skundai.
III. Ligos anamnezė.
IV. Gyvenimo anamnezė.
V. Status praesens communis (nuosekliai pagal organų sistemas).
VI. Status praesens localis (smulkiai, nuosekliai aprašoma kiekviena akis):
1. Regos aštrumas.
2. Refrakcija.
3. Spalvų jutimas.
4. Akių padėtis akiduobėje ir jų judrumas.
5. Akies plyšys (jo dydis, forma).
6. Vokai (jų forma, padėtis, odos spalva, odos paviršiaus pakitimai, kremzlės ir jos liaukų, vokų krašto ir blakstienų būklė, vokų judrumas ir jautrumas).
7. Ašarų aparatas (ašarų liaukos skausmingumas, paburkimas, konsistencija, lokalizacija, ašarų spenelio būklė ir padėtis, ašarų akučių lokalizacija, skersmuo, kanaliukų, nosies, plovimo mėginiai, kanaliukų zondavimas, jeigu reikia — ašarų takų rentgenografija).
8. Junginė (jos spalva, storumas, paviršiaus lygumas, skaidrumas, sekreto kiekis ir jo savybės, prireikus — sekreto bakteriologinis tyrimas).
9. Odena (jos spalva, paviršius, kraujagyslės).
10. Ragena (jos dydis, paviršiaus sferiškumas, lygumas ir blizgesys, skaidrumas, jautrumas).
11. Priekinė kamera (jos gylis, turinio skaidrumas, kameros kampo būklė).
12. Rainelė (jos spalva, reljefas, storumas, padėtis ir santykis su gretimomis dalimis, vyzdinio krašto būklė).
13. Vyzdys (jo forma, dydis, „spalva", reakcija j šviesą, akomodaciją ir konvergenciją).
14. Krumplynas (jo jautrumas palpuojant, jeigu reikia — cikloskopija — krumplyno apžiūra specialiu prietaisu).
15. Lęšiukas (jo padėtis, skaidrumas, forma).
16. Stiklakūnis (jo skaidrumas).
17. Akies dugnas (regos nervo diskas — jo spalva, kontūrai, kraujagyslių būklė, dugno periferija, geltonoji dėmė).
18. Akispūdis (tonometrija, paros tonometrija, elastotonometrija, tonografija, iškrovimo ir provokaciniai mėginiai).
19. Akiplotis.
20. Adaptacija tamsai (jei jos tyrimas būtinas diagnostikai).