AR TIKRAI TAIP MYLITE SAVO AKINIUS, KAD NEGALITE JŲ PALIKTI DĖL KITO...

ĮDOMESNIO GYVENIMO?

 

JERONIMAS MILIUS - LAZERINĖS REGĖJIMO KOREKCIJOS DIDIEJI PLIUSAI IR MINUSAI

Manoji trumparegystė "išlindo" dar man besimokant pradinėje mokykloje.  Kartą supratau, kad nė velnio nematau kas parašyta ant lentos (juk sėdėdavau dažniausiai galiniuose suoluose, nes pirmieji, mano manymu, buvo išskirtinai tinkami tik "moksliukams"). Žodžiu atsirado akiniai, skirti televizoriaus žiūrėjimui, darbui su kompiuteriu, ir, žinoma, nuoširdžiam mokymuisi, žiūrėjimui į lentą mokykloje.

                       Visuomet su akiniais jaučiausi nesmagiai. Stengdamasis jų atsikratyti, nuolat vaikiškai slapukaudavau: nusiimdavau vos uždaręs namų duris. Tokia savivalė netruko duoti "rezultatus": per metelius trumparegystė dar labiau pagilėjo.

                        Baigęs mokyklą, pabandžiau "akiniuočio" problemą išspręsti, "susipažindamas" su kontaktiniais lęšiais. Nežiūrint visų mano geranoriškų pastangų, mūsų "draugystė" vystėsi itin lėtai. Merginoms gal ir įprasta nuolat liesti savo akis, jas dažyti, pešioti, gražinti, o aš, pasirodo, buvau iš tų, kuriems vien artėjančio prie akies piršto vaizdas, sukeldavo nepaliaujamą mirksėjimą. Tik po mėnesio kasdieninių "pasimatymų" (bandymų įsidėti lęšius į akis), man pavyko juos "prisijaukinti" ir   sėkmingai patalpinti pagal paskirtį.

                        Tada supratau kaip gera viską puikiai matyti be papildomų įrenginių ant nosies. Vienintelis kontaktinių lęšių minusas buvo jų trumpalaikis galiojimas ir nemaža kaina. Žinoma, kaip dauguma nešiojančių kontaktinius lęšius, aš juos irgi nešiodavau ilgiau, nei buvo rekomenduojama, kartais pamiršdavau išsiimti, kartais tiesiog pamesdavau ar netyčia sugadindavau.

                       Galbūt taip ir būčiau gyvenęs, jei kartą, po sunkios darbo savaitės, naktį, važiuodamas po koncerto, nebūčiau pajutęs, kad viena akis yra itin sudirgusi ir tas nemalonus jausmas nuolat auga. Nuo pervargimo ir nuo to, kad per kontaktinį lęšį nebuvo pakankamai drėkinamos akys, mano ragenoje atsivėrė maža žaizdelė ir prasidėjo ragenos uždegimas. Gal ir po lęšiu dar pateko kokia dulkelė... Tuomet per kelias paras išgyvenau tikrą košmarą ir nesupratau, nežinojau nei kas vyksta, nei ką daryti. Pamenu, kad negalėjau būti nei atsimerkęs, nei užsimerkęs, tik nuolat kentėjau dirginantį perštėjimą, akys nenustojo ašaroti, negalėjau fokusuoti jokio vaizdo, erzino net ir menkiausia švieselė ir apskritai susimąsčiau apie regėjimo dovaną bei apie tai, kas būtų, jei jos netekčiau...

                       Šis nutikimas privertė mane ne tik geram pusmečiui sugrįžti prie akinių, bet ir  itin "pagarbiai" naudoti kontaktinius lęšius nuolat bijant, kad istorija nepasikartotų. Visgi lęšiai tuomet vis dar liko nepakeičiami spektaklių ar koncertų metu, nors pasąmonėje vis ryškiau pradėjo kirbėti mintys apie saugią alternatyvą – lazerinę akių korekciją. Šis jausmas ypač sustiprėjo, apsilankius Akių klinikoje Lirema: personalo nuoširdumas, kompetencija ir jų įvaldytos šiuolaikinės technologijos padarė išties didžiulį įspūdį. Taigi, liko tik suderinti operacijos datą, ir – pirmyn!

                       Išaušo pooperacinės dienos. Pirmosiomis savaitėmis iš įpročio dar sukdavau prieš miegą vonion išsiimti lęšius, bet staiga suprasdavau, kad jų nebenešioju. Tiesiog nebereikia! Geras jausmas.

Dabar, nors praėjo vos mėnuo po korekcijos, kartais tiesiog pamirštu, jog dar neseniai mačiau prastai. O tiems, kurie dvejoja dėl pasirinkimo akiniai – lęšiai ar korekcija, galiu padėti tiek:

 

Didieji pliusai: 

 1. Anksčiau su kontaktiniais lęšiais jausdavau, kaip vakarop vargsta akys. Kildavo  noras kuo greičiau juos išsiimti, kad akys tarsi pailsėtų. Dabar tokio nuovargio nebejaučiu, bei akys taip nebedžiūna.

2. Nebereikia kas 2-3 mėnesius pirkti kontaktinių lęšių  bei specialaus skysčio kurie, kartu sudėjus, kaskart kainuoja apie 100lt.

3. Matau žymiai ryškiau bei detaliau nei su kontaktiniais lęšiais ar akiniais. Galėčiau tokį matymą palyginti taip: tarsi žiūriu vaizdą per  itin kokybišką naują skaitmeninį televizorių, o ne seną analoginį.

4. Nebereikia "migruoti" nuo akinių prie lęšių prieš koncertus, spektaklius ar prieš miegą.  

5. Galiu drąsiai mėgautis visais gyvenimo džiaugsmais be apribojimų: maudytis, eiti į pirtį ar plaukioti ir nesukti galvos, kad džiūsta akys ar tuoj pamesi kontaktinius lęšius.

  

Didieji minusai:

1. Ne itin malonus pooperacinis kelių dienų laikotarpis, bet tikrai vertas to, kad pajustum visus išvardintus pliusus.

 

Kiekvienam belieka tik palyginti ir pasidaryti savas išvadas. Aš nusprendžiau UŽ!

Jeronimas Milius

Dainininkas

RADIOCENTRO LAIDŲ VEDĖJAS SIMAS STANKUS: SKYRYBOS SU AKINIAIS, ARBA TIESIOG AČIŪ!

Prarasti draugą yra labai negerai. Nesvarbu, ar tai yra ji, ar jis. Bet aš turbūt pirmą ir paskutinį kartą gyvenime džiaugiuosi praradęs pagrindinį ir svarbiausią savo draugą – akinius. Kodėl akinius vadinu draugu? Nes mes nesiskyrėm eilę metų, populiariai kalbant, draugavom nuo neatmenamų laikų. Tiesa, vieni akiniai keitė kitus, sudužusio stiklo vieton stojo kitas. Na, tie kurie nešioja akinius, mane tikrai supras.

Dabar aš be akinių. Nors po tiek metų draugavimo su jais dar negaliu jų pamiršt. Bandau juos nusiimti, eidamas į dušą, braukiu smilium per nosį, bandydamas juos pakelti, prabudęs ryte ieškau jų ant spintelės. Bet čia tik įpročiai, kurie, laikui bėgant, bus pamiršti. Juk akinių nebėra!!! Ir man jų visai nereikia.

Kam turėčiau už tai padėkoti? Linai, Mindaugui ir visam “Liremos” kolektyvui. Vardų net nepamenu, bet visiems ačiū už įvykusias mano ir akinių skyrybas. Beje, ne tokias ir skausmingas.

Koks jausmas dabar? Keistas, bet geras. Bičiuliai klausia, kaip aš matau… Mano atsakymas paprastas ir aiškus – gerai. Net labai gerai. Taip, kaip anksčiau mačiau su akiniais. Dabar laukiu vasaros, nes galėsiu bristi gilyn į jūrą, maudytis ir drąsiai grįžti ten, kur palikau savo daiktus. Gi anksčiau tekdavo ir sumaišyti adresus… Dar viena linksma ir praktiška šio reikalo pusė – krepšinis. Nenustebinsiu pasakydamas, kad mėgstu šią sporto šaką. Dabar, būdamas be akinių, eisiu į aikštelę nedrebėdamas ir neskaičiuodamas, o kiek man kainuotų agresyvesnis veiksmas, energingesnis judesys…

Kol kas tai tik du gyvenimo be akinių pliusai, bet su kiekviena diena jų tik daugės – esu tuo tikras. Jei būčiau Jėzus, sakyčiau “sekit paskui mane”, bet kaip paprastas žmogus galiu patarti – norit gyventi be akinių, tuomet pirmyn!!! Ir kiekvieną dieną galėsit skaičiuoti pliusus.

LINA: PAGALIAU GALIU MĖGAUTIS VISAIS GYVENIMO TEIKIAMAIS MALONUMAIS

Lina Vilkauskienė: 

Po ilgo laiko labai smagiai ir drąsiai sėdau ant dviračio.  Anksčiau dėl sudėtingos refrakcijos ydos (viena akis buvo trumparegė,  o kita –toliaregė) to negalėjau padaryti – sutrikdavo koordinacija, esu net griuvusi ir traumų dėl to patyrusi. Iš pradžių jaudinausi, kaip man seksis minti pedalus, bet paskui įsidrąsinau ir viskas buvo tiesiog puiku! Su draugais išbandėme Nemuno dviračių taką. Tiesa, jis pilnas suskeldėjusių blokų, tad reikia važiuoti itin atsargiai, kad neištiktų avarija. Nors važinėjome netgi tamsoje, akys manęs neapgavo - viską mačiau ir spėdavau laiku pasukti į šoną,  apvažiuoti kliūtis. Dar plaukėm baidarėmis Dubysos upe. Šiame žygyje labai svarbu stebėti upės dugną, kad baidarės neužneštų ant seklumos. Kadangi man nebereikia akinių, kurie anksčiau tik trukdydavo – nuolat apsitaškydavo ir išsipurvindavo, visus 25 km galėjau vairuoti baidarę be trukdžių ir baimės, kad juos pamesiu.

Patogu, kad galiu užsidėti saulės akinius, nes daug laiko leidžiu keliaudama mašina po Lietuvą su dukrele Luka. Jau pradėjom ruoštis eiti į vaikų darželį – pirmą kartą. Luka labai laukia kada pradės jį lankyti - man pačiai to neteko patirti. Jau dabar džiaugiuosi, kad jis susiras krūvą naujų draugų!

MŪSŲ KLINIKOS ADMINISTRATORĖ SVETLANA: GYVENIMAS SU AKINIAIS - KREIVŲ VEIDRODŽIŲ KARALYSTĖ

Akių klinikoje Lirema išvysite vos vieną kitą akiniuotą darbuotoją.  Tiems, kam akiniai gyventi trukdo, atliekame regos korekciją lazeriu.  Taip norime sugriauti mitą, kad akių gydytojai ir akių klinikų darbuotojai tokių operacijų sau nesidaro. Darosi. Tik po operacijos niekas nepastebi ir nežino, kad jie anksčiau nešiojo akinius ar kontaktinius lęšius. 

„Iš tiesų, jau seniai pamiršau, kad regos korekcija lazeriu buvo atlikta ir man. Prisimenu, tik tuomet, kai pacientai ima klausinėti, apie pasiruošimą operacijai arba pirmąsias dienas po jos. Tuomet galiu pasidalinti ir savo patirtimi“, – šypsosi 39 m. klinikos administratorė Svetlana Berezovskaja. Tiems, kam dar neteko paplepėti su Svetlana, mūsų pokalbis apie regos korekcijos operaciją eksimeriniu lazeriu, kuri jai buvo atlikta prieš dvejus metus (2008 m.).

Koks buvo tavo gyvenimas prieš operaciją? Kokių sunkumų dėl to turėjai?

Gyvenimas – įprastas, nes nežinojau, jog gali būti kitaip. Nuolatos nešiojau kontaktinius lęšius. Iki „pažaliavimo“, nepaisydama jų galiojimo terminų. Dažniausiai tai baigdavosi ilgalaikiu akių uždegimu.  Tuomet užsidėdavau akinukus, o kai uždegimas praeidavo – vėl lęšius. Sukosi ratas: lęšiai, uždegimas, akiniai, vėl lęšiai ir vėl uždegimas. Tačiau akinius nešioti buvo labai nepatogu, nes sumažėdavo regos laukas, tapdavo sunku įvertinti atstumus,  viską mačiau iškreiptai. Mano regėjimas tuomet buvo -6 D. Todėl kurį laiką panešiojusi lęšius, o po to užsidėjusi akinius aš turėdavau  iš naujo adaptuotis mane supančiame pasaulyje. Pirmas dvi dienas nesėsdavau prie vairo – negalėjau įvertinti atstumų. Taip pat vengdavau pasilinksminimų. Kaip galima šėlti, kai nosis pabalnota akiniais? Trumpiau tariant, nešiodama akinius jaučiausi tarsi Alisa kreivų veidrodžių karalystėje. Skaityti toliau

AUTOLENKTYNININKAS MINDAUGAS: PO OPERACIJOS GYVENIMAS TAPO SĖKMINGESNIS

Mindaugas Šaternikovas:

Tai aistra ir gyvenimas - man vienas iš gyvenimo tikslų. Ten aš save realizuoju - ir būtent šiuo metu šio adrenalino man labiausiai trūksta.Karštis, adrenalinas, dulkės, purvas, variklių garsas - pasaka:) Kažkada pradėjęs sportuoti gavau dovanų marškinėlius su specialiu man sukurtu užrašu ,,Meilė - mano gyvenimas. Ralis - mano aistra'' :) Šia fraze ir gyvenu.Tikiu, kad dar tikrai išvažiuosiu į lenktynių trasą ir užkopsiu ant nugalėtojų pakylos. Juk man nebereikia maukšlintis šalmo ant akinių, nes jų nebeturiu - matau puikiai!